Stirna Lietuvoje yra gausiausia kanopinių žvėrių rūšis. Suaugusios patelės vidutiniškai sveria 26 kg, patinai - 29 (pasitaiko ir iki 40) kg. Išskrostų žvėrių svoris maždaug ketvirtadaliu mažesnis, o gryna skerdiena sudaro tik apie pusę gyvo svorio.
Nors stirnos ragai palyginti nedideli, bet gerai suaugę yra gražus ir vertingas trofėjas. Normalus suaugusio žvėries ragai yra trišakiai.
Spalio—lapkričio—gruodžio mėnesiais stirninai ragus meta. Anksčiausiai ragus meta seni, o vėliausiai - jauni stirninai. Netrukus pradeda augti nauji ,,aksomine" odele aptraukti ragai, labai jautrus sužeidimams. Pavasariui įpusėjus, ragai sukaulėja. Gegužės—birželio mėnesiais stirninai pradeda į liaunų medelių kamienus bei šakas trinti ragus, nuo kurių nuvalo sudžiuvusią ir supleišėjusią odą. Balzgani ragai įgauna rudą spalvą, o atšakų viršūnės ir perlai nušlifuojami iki dramblio kaulo spalvos. Galima pastebėti, kad įvairių vietovių stirninų ragai kiek skirtingi. (Nevienodos augimo salygos ir paveldimumas.)
Stirnos rujoja liepos—rugpjučio mėnesiais, o jaunikliai gimsta sekančių metų gegužę ar birželį. Jaunikliams vesti patelės pasirenka aukštą žole apaugusias miško aikšteles, pievas, pamiskes. Dažniausiai gimsta du, rečiau — vienas, dar rečiau — trys jaunikliai. Patelė savaitei ar kiek ilgesniam laikui palieka juos vienus, paslėptus žolėje, ir ateina tik pamaitinti. (Tokio amžiaus jauniklius žmonės dažnai palaiko pamestinukais ir parsigabena auginti į narvus.) Vėliau jaunikliai pradeda sekti motiną. Ši žindo juos apie 2 mėnesius. Auga jie labai greit. Naujagimiai, svėrę apie 2 kg, po 2 mėn. siekia 8 — 9 kg, o rudens pabaigoje -17 — 18 kg. Sekančių metų vasarą jaunikliai lytiškai subręsta, bet patinėliai paprastai dar tik po 1—2 m. dalyvauja rujoje.
Stirnų amžius neilgas. Nelaisvėje jos gyvena 15 m. ar kiek ilgiau, o laisvėje - tik 11—12 m. Nuo žvėrių pasiskirstymo pagal amžių labai priklauso bandos produktyvumas. Kuo daugiau vidutinio amžiaus stirnų, tuo didesnis jų prieauglis. Patinų ir patelių gimsta maždaug po lygiai. Tačiau patinų mirtingumas didesnis, todėl kartu su amžiumi kyla patelių skaičiaus persvara. Patelių persvara pageidaujama tokiu atveju, kai norima greit padidinti žvėrių skaičių. Siekiant palaikyti gerą bandos kokybę, tinkamiausias maždaug vienodas abiejų lyčių žvėrių skaičius.
Stirna yra labai sėsli, prisirišusi prie gyvenamosios vietos, kurios net badaudama nepalieka. Pavasarį kiekvienas subrendęs patinas užsiima tam tikrą teritoriją, kurioje iki rudens gyvena ir gina ją nuo kitų stirninų. Nuolat apeidamas savo teritoriją, patinas daugelyje vietų ją pasižymi, nutrindamas pavieniui augančių medelių žievę bei nukapstydamas žemę. Individuali teritorija paprastai apima ne tik mišką, bet ir pamiškės dalį, kur žvėrys išeina ganytis. Priklausomai nuo gyvenamų plotų kokybės, žvėrių tankumo bei individualių savybių, minėtos teritorijos dydis labai nevienodas (nuo keliolikos iki keliasdešimt ha). Pasitaiko patinų, kurie kasmet užima tą pačią teritoriją, nors jos ribas kiek pakeičia. Esant per dideliam žvėrių tankumui, jauni stirninai (1 — 2 m.) neberanda tuščių plotų ir nesugebėdami ,,užkariauti" užimtųjų, būna priversti pasitraukti į tolesnius, mažiau patogius. Jeigu nė tokių teritorijų nebėra, žvėreliai neretai žūva dėl savotiško organizmo išsekimo (streso būklės). Patelės, išskyrus jauniklių vedimo laiką, neturi pastovios gyvenamosios teritorijos ir laikosi ten, kur patogesnės sąlygos maitintis bei slėptis. Stirnoms labai kenksmingas pernelyg didelis žvėrių tankumas: netgi esant užtektinai pašarų, menkėja žvėrių vystymasis ragų kokybė, didėja užkrėstumas, mirtingumas, sumažėja prieauglis.
Rudenį ir ypač žiemą stirnos gyvena būreliais, kuriuos dažniausiai sudaro patelė su praeitos ir užpraeitos vasaros jaunikliais, taip pat bergzdžios patelės. Jauni patinai po 2 — 3 laikosi atskirai, o senesni — pavieniui. Kirtimuose, prie šėryklų, želmenų laukuose šaltuoju metų laiku atskiri stirnų bureliai dažnai susijungia, sudarydami pulkelius iš keliasdešimt žvėrių.
Stirnų maistas - labai įvairus. Vasarą — įvairi žolinė augalija, medžių ir krūmų lapai, o žiemą - sumedėjusių augalų šakutės ir ūgliai, puskrūmiai.
Stirna nėra grynai miško žvėris ir vengia didesnių, vienodų girios masyvų. Kūno sandara ir gyvenimo būdu ji geriausiai prisitaikiusi gyventi pamiškių tankmėse, krūmuose — tose vietose, kur susisiekia pliki plotai. Todėl mažuose miškuose stirnų tankumas keletą kartu didesnis negu stambiuose masyvuose. Taigi girių suskaldymas į miškelius, gausūs atželiančių kirtimų, krūmų plotai pastaraisiais dešimtmečiais sudarė labai palankias salygas stirnai, kuri nevengia ir žmogaus kaimynystės.
Ypač greit stirnų gausėjo septintajame dešimtmetyje. Medžioklės nepajėgė laiku sustabdyti žvėrių skaičiaus augimo, ir 1968 m. jis pasiekė maksimumą - 70,8 tūkst. Todėl kai kuriose vietose, susidarius per dideliam žvėrių tankumui, sunkiomis žiemojimo sąlygomis stirnų respublikoje gerokai sumažėjo.
Daugiausia stirnų Lietuvoje yra Vidurio lygumos lapuočių bei mišriuose miškuose, kur gausu šakelinių pašarų, mažiau — pietrytinių rajonų pušynuose bei Žemaitijos eglynuose, stokojančiuose naturalių pašarų.
Jei žvėrių tankumas nėra per didelis, respublikoje metinis stirnų skaičiaus prieaugis esti vidutiniškai 20 proc. (nuo 10 — 15 iki 25 — 30 proc., žiūrint, kokie plotai). Taigi kasmet galima sumedžioti apie penktadalį bandos.
O štai yra ir pati stirna :
Temos pavadinimas: Stirna 
Kv. 02 04, 2010 10:45 am
